Suokit! Paskutinį okį!
O speigiratyje kaukiantys vilkai,
Raitykitės, kaip mirdami raitysitės
Prie akmenį - kur velnias neė -
Prie akmenį - prie tylą,
Kuri i kraujo skerdiamų aukų
Ispaudė paskutinį siaubą,
Beadį sielvartą ir įtūį.
Klausykitės!
tai kaukia mirtingieji,
nutolę nuo akmens,
Niekingai tiesdami
Rankas į apgaulingą viesą.
Akmuo, bedvasis luitas,
Vėsus kaip mirtingųjų viepaties lavonas,
Kaip įalas ugesusių akių
Mirties nemirtingumas.
Raidėm ant antkapio iplaukianti fantasmagorija -
Tai jūsų mėkla simbolių tutybėj,
Tarytum pasiklydus vizija,
Prabėgusio gyvenimo, ikalto akmeny,
Akmens gelmėj - kaip laiko kapsulėj -
I praeities į ateitį gabenamas vėsumas,
Kuris mirtim upildys jūsų tutumas.
Juk kosmosas didingas ir be jūsų.
Jūs atsimerkdami sukūrėt vaigdes -
Pas akmenį keliaukit usimerkę.
Jisai tamsa, slypinti po kaukole,
Jis aminybė pati savaime.